Kaip kilo tokia mintis parsivežti į Lietuvą, mažai kam žinomos veislės šunytę – man pačiam dar dažnai lig šiol galvoje iškylantis klausimas. Renkantis šunį norėjosi, kad jis būtų: su stipriu medžioklės instinktu, neįpatingai sunkiai dresuojamas, aukštesnio nei vidutinio intelekto-sumanumo, draugiškas žmonėms ir kitiems šunims, vidutinio dydžio (ypač nekenčiu nykštukinių šunų), gali buti visai nesargus, reaguojantis į šeimininko komandas paleidus nuo pavadėlio, mėgstantis daug keliauti – ištvermingas, gražus, ne “ant mados bangos” (nes dažniausiai populiarūs šunys būna persimaišę ir praradę savo veislės pagrindinius bruožus).
Pirmas variantas buvo Biglis. Tačiau po keletos apsilankymų parodose ir konsultacijų su Biglio Rokio šeimininke Julija (ačiū Jai už nuoširdžias ir labai tuo metu reikalingas konsultacijas ir paramą renkantis veislę) teko konstatuoti, kad nenumaldomas Biglio troškimas sekti pėdsakus, neleis nei augintiniui, nei šeimininkams jaustis laisvai ir atsipalaiduoti savaitgalį išvykus į gamtą.
Antrasis pasirinkimas buvo Anglų Cocker spanielis. Tačiau… Didžiausia problema tapo veislynas. Pernelyg plėstis šia tema nenorėčiau, nes gali kilti “interesu” kofliktų…
Trečiasis variantas tapo Anglų Springer spanielis. Dar 2008m vasarą buvo svarstytas šis variantas ir tik rudenį galutinai jo atsisakyta. Springer spanielis iš tikrųjų yra nuostabus šuo. Tuo visų pirma leido įsitikinti vienintelio Springer Spanielio SOLO Lietuvoje augintoja Kristina (veisianti Airių seterius KARMINO veislyne). Nors veislynas Čekijoje, su kuriuo buvo bendraujama per mano gerą pažįstamą kinologę iš Čekijos Veroniką, buvo tikrai patikimas ir užsitarnavęs gerą reputaciją, šios veislės buvo atsiakyta dėl dviejų priežasčių – Springerio ūgis buvo šiek tiek per didelis, kad šuo nejaustų diskomforto gyvendamas bute, bei tai, kad nebuvo galimybės susipažinti su veisėjais ir būsimos vados tėvais “akis į akį”.
Taigi Field Spanielis… Deja, ši veislė Europoje labai nepopuliari (dėl man kol kas neaiškių priežasčių), todėl rinktis teko praktiškai iš vieno veislyno, nes net Europos veislynus skelbiančioje svetainėje Eurobreeder galima rasti tik 5 Field Spanielių veislynų kontaktus. Be to, kaip parodė patirtis, jie neypač linkę atsakinėti į el.užklausas ir apsispręsdami kam patikėti šuniuko auginimą mieliau remiasi rekomendacijomis. Čekijos veislynas, ten kaip jau anksčiau minėjau turėjome rekomendacijas, artimiausius du metus vadų neplanavo (be to besidomint šiuo veislynų teko išgirsti nelabai gerų atsiliepimų apie Čekijoje veisiamus Field Spanielius), todėl sekantis veislynas, kuriam buvome rekomenduoti Amerikiečių Cocker augintojos Gretos (didelis dėkui Jai už palaikymą ir nuoširdžias, bei atviras konsultacijas pradedant pirmuoju el. laišku baigiant pirmuoju skiepu jau Lietuvoje) buvo Goloworez.
2008m. liepą grįžtant iš nuostabios 3 savaičių kelionės po Norvegijos šiaurę, su visa kompanija užsukome į Kerava susipažinti su veisėja Sari ir būsimu Bitės tėčiu Leni. Veislynas sužavėjo savo vakarietišku požiūriu į šunį, o vienas pagrindinių veislyno teigiamų bruožų buvo tai, kad šuo visų pirma yra visos šeimos augintinis, ir tik parodų dalyvis po to. Sari pažadėjo, kad į Lietuvą tikrai iškeliaus vienas šuniukų iš būsimos vados. Taip ir nutiko. Tų pačių metų lapkričio 1d. išlydėdama Bitę Sari išreiškė viltį, jog ši veislė bus populiarinama ir Baltijos šalyse.
Dabar šiek tiek apie Bitę.
Bitė atitinka visus anksčiau išvardintus “idealaus” šuns požymius.
Ji negali be savo šeimininko net miegoti. Jei tenka dirbti visą naktį, Bitė stengiasi įsitaisyti šalia kojų taip, kad visą laik liestųsi prie žmogaus.
Bitė – šuo su charakteriu ir ambicijom. Jau po pirmųjų dienų tapo aišku, kad ši šunytė nebus pastumdėlė ir nesislėps po lova šeimininkui piktai ją barant. Esant būtinybei ir manydama, kad jau per daug yra barama, Bitė gali ir paprieštarauti viauktelėdama.
Bitė kukli – ji visuomet džiaugiasi pamačiusi naujus žmones, tačiau tai išreiškia ne šokdama ant svečio, o pritūpusi ir nuleistom akim tris kart per sekundę plakdama uodega į grindis.
Bitė ištverminga – savo pirmojoje kelionėje po Karmazinų piliakalnius pažintiniu taku ji nukeliavo apie 10km.
Bitė auga, protingėja, taip po truputį atskleisdama visas gerąsias savo veilės savybes.
